šnekius

šnẽkius, -ė smob. (2) Ll, Up, Bt žr. šnekis: Eik tu šnẽkiau, ką tu žinai! DūnŽ. Ta šnẽkė visa ko prišneka Krž. Šnẽkius, tas muno šnẽkius! (džiaugtasi vaiko šnekumu) NmŠ.